Rengiantis 9-ajam Pasaulio šeimų susitikimui Dubline 2018 m. rugpjūtį pateikiame katechetinį kelią, paremtą popiežiaus Pranciškaus posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Amoris laetitia.
Katechezė pradedama malda, paimta iš popiežiaus mokymo, ir užbaigiama keliais klausimais pasidalyti mintimis šeimoje – namų Bažnyčioje ir krikščionių bendruomenėje.
Septintoji katechezė. Džiaugsmo kultūra
„Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo“ (Lk 2, 48)
Mergele ir Motina Marija, kuri, vedama Dvasios,
į savo nuolankaus tikėjimo gelmę priėmei gyvybės Žodį,
visiškai atiduodama save Amžinajam,
padėk ištarti mums „taip“ primygtinesniam nei kada nors anksčiau kvietimui
skelbti Jėzaus Gerąją Naujieną.
Kupina Kristaus artumo, tu pradžiuginai Joną Krikštytoją,
priversdama jį šoktelėti savo motinos įsčiose.
Virpėdama iš džiaugsmo, giedojai apie Viešpaties įstabius darbus.
Sklidina nepajudinamo tikėjimo, tu tvirtai stovėjai kryžiaus papėdėje
ir sulaukei džiugios prisikėlimo paguodos,
kartu su mokiniais laukei Dvasios,
kad gimtų evangelizuojanti Bažnyčia.
Išprašyk mums naujo, iš prisikėlimo kylančio užsidegimo
visiems nešti gyvybės Evangeliją,
nugalinčią mirtį.
Suteik šventos drąsos ieškoti naujų būdų,
kad visus pasiektų
neblėstanti grožio dovana.
Išklausymo ir kontempliacijos Mergele,
meilės Motina, amžinųjų vestuvių Nuotaka,
užtark Bažnyčią, kurios esi tyriausiasis paveikslas,
kad ji niekada savyje neužsisklęstų
ir nenustotų aistringai statydinusi Karalystės.
Naujosios evangelizacijos Žvaigžde,
padėk suspindėti bendrystės,
tarnystės, karšto ir dosnaus tikėjimo,
teisingumo ir meilės vargšams liudijimui,
kad Evangelijos džiaugsmas pasklistų po visą žemę
ir nė vienam pakraščiui nestigtų jos šviesos.
Gyvosios Evangelijos Motina, džiaugsmo mažutėliams Versme, melski už mus.
Amen. Aleliuja.
Popiežius Pranciškus, Evangelii gaudium, 2013 m. lapkričio 24 d.
Džiaugsmas dažnai laikomas žmogaus troškimų, asmeninių projektų ir to, kas brangiausia širdžiai, vainikavimu – tarsi žmonės iš tiesų žinotų, kas žmogaus gyvenimą padaro laimingą.
Šiandienė kultūra žiniasklaidos galia į žmonių protus ir širdis gali giliai įspausti džiaugsmo modelį, regis, galiojantį kiekvienam žmogui visose šalyse, tradicijose bei kultūrose.
Vienas to pavyzdys yra mobilusis telefonas: šiandien kone kiekvienas turi savąjį, o tie, kurie neturi, trokšta jį kuo greičiau įsigyti. Kitaip tariant, gana subtiliai, bet labai veiksmingai peršamas tam tikras žmogaus modelis: jei žmogus nori būti laimingas ir įtrauktas į socialinius santykius su kitais, jis be šio technologinio prietaiso negali apsieiti.
Bet ar žmogus iš tiesų tikrai žino, kas jį daro laimingą? Ar įmanoma, kad norint būti laimingam būtina kovoti bei stengtis įgyvendinti tik keliems pasaulyje galimą turėti gyvenimo modelį?
Vėlgi Evangelijos paveikslas, pasirinktas kaip pagrindas šioms katechezėms, parodo kelią, vedantį tikrojo džiaugsmo link. Evangelistas Lukas pabrėžia, kad Marijos ir Juozapo pirma emocinė reakcija, kai jie surado Jėzų sėdintį šventykloje bei diskutuojantį su mokytojais, yra nuostaba, o ne skausmas, pyktis ar koks nors kitas neigiamas jausmas, kuris būtų pateisinamas, nes jie, pametę jį, patyrė daug baimės. Vaikas, kurį Marija devynis mėnesius nešiojo savo įsčiose, o Juozapas išgelbėjo iš karaliaus Erodo rankų nugabendamas jį į Egiptą, dabar, jų akimis, elgiasi netikėtai ir stebinamai. Jų širdyse kyla didelė nuostaba, lydima džiaugsmo, kurį nelengva nusakyti, – panašiai, kai gauname dovaną, toli pranokstančią mūsų lūkesčius ir troškimus.
Būtent džiaugsmas, tikras džiaugsmas, visada nelauktas ir nustebinantis, atveria širdį begaliniams horizontams. Priešingai, džiaugsmas, kurio trokštama ir siekiama, pasiektas užveria žmogaus širdį, apribodamas ją jos troškimais, ir tada nukreipia į kitus nepatenkintus lūkesčius. Žmogus tikrai džiaugiasi ne tada, kai jo troškimai išpildyti, bet kai sulaukia niekada nesvajotos laimės. Neatsitiktinai pirmas archangelo Gabrieliaus pasveikinimo Marijai žodis, ilgą laiką verstas kaip Ave ar Salve, iš tikrųjų reiškia „Džiaukis“. Šiai jaunai susižadėjusiai moteriai iš Nazareto, ketinančiai įgyvendinti savo meilės svajonę drauge su Juozapu, jis paskelbia neįsivaizduojamą dalyką.
Įvykis radikaliai keičia Marijos planus, tačiau angelas išsyk pasako, jog tai, ką jis skelbia, yra didžiulio džiaugsmo jai šaltinis. Tikrasis džiaugsmas visada sujaukia mūsų planus ir žvilgsnį nukreipia anapus mūsų siaurų žmogaus lūkesčių ribų. Tai viena pamatinių priežasčių, kodėl krikščioniškoji žinia dažnai sutinkama labai įtariai, tarsi ji būtų žmogaus laimės priešė. „Bažnyčia tuo įsitikinusi, nors tas įsitikinimas dažnai atmetamas, tarsi prieštarautų žmogaus laimei. Benediktas XVI labai aiškiai paklausė: Ar Bažnyčia su savo įsakymais bei draudimais kartais neapkartina gražiausio gyvenimo dalyko? Ar Bažnyčia nekelia draudimų kaip tik ten, kur Kūrėjo mums parengtas džiaugsmas siūlo laimę, kuri iš anksto leistų pajusti to, kas dieviška, skonį?Tačiau jis atsakė, kad nors krikščionybėje nestigo perlenkimų ar iškrypusių asketizmo formų, oficialus Bažnyčios mokymas, ištikimas Raštui, neatmetė eroso, kaip tokio, bet paskelbė karą jo sudarkytam griaunamajam pavidalui, nes klaidingas eroso sudievinimas atima iš jo kilnumą, jį nužmogina“ (AL 147).
Dievas tikrai nėra žmogaus džiaugsmo priešas; priešingai, jis dar labiau nei pats žmogus trokšta suteikti jam apstaus džiaugsmo, palytinčio kiekvieną žmogaus egzistencijos aspektą, įskaitant matmenį, dažnai klaidingai laikomą tikruoju džiaugsmu, – erotinį matmenį. Tikrasis seksualinio malonumo priešas, priešingai nei paprastai manoma, yra ne Dievas, ne Evangelija ar Bažnyčia. Tai – pats žmogus, kuris savo silpnumu, nulemtu gimtosios nuodėmės, nužmogina gražią ir nuostabią jam Kūrėjo suteiktą dovaną.
Norėdamas leistis tikrojo džiaugsmo link, žmogus turi pradėti nuo savo paties kūno bei jame įrašytos kalbos. Paraginime Amoris laetitia popiežius Pranciškus labai konkrečiai ir pranašiškai nurodo: „Emocijų bei instinktų ugdymas būtinas, ir kartais tai verčia nustatyti ribas. Perlenkimas, kontrolės stygius, įkyrus vieno kurio nors malonumo troškimas galiausiai susilpnina ir apkartina patį malonumą ir pakenkia šeimos gyvenimui. O iš tikrųjų su aistromis galima žengti gražiu keliu, tiks svarbu jas vis labiau kreipti į dovanojimąsi bei pilnatvišką savęs įgyvendinimą, praturtinančius tarpasmeninius santykius šeimoje. Tai reiškia ne intensyvaus džiaugsmo akimirkų atsižadėjimą, bet jų sujungimą su kitomis dosnaus atsidavimo, kantrios vilties, neišvengiamo nuovargio, pastangų siekti idealo akimirkomis. Gyvenimas šeimoje yra visa tai ir vertas būti išgyventas visas“ (AL 148).
Tad Bažnyčios pirmutinė užduotis yra skelbti Evangelii gaudium – toks yra popiežiaus pirmo apaštališkojo paraginimo pavadinimas, – nes tik Evangelija atskleidžia tikrąjį džiaugsmą ir moko žmogaus širdį džiaugtis. „Tačiau mes tikime, jog Dievui patinka žmogaus džiaugsmas, kad jis visa sukūrė mūsų džiaugsmui (1 Tim 6, 17). Pratrūkime džiaugsmu jo švelnumo akivaizdoje, kai jis siūlo: Mano vaike, jei turi iš ko, vaišinkis . Neatsakyk sau šios dienos gėrybių (Sir 14, 11. 14). Sutuoktinių pora taip pat atsiliepia į Dievo valią klausydama šio biblinio paraginimo: Gerą dieną džiaukis gerove (Koh 7, 14)“ (AL 149).
Evangelija atskleidžia žmogui džiaugsmą, o šeima yra jo pirmutinis lopšys. Kadangi santuoka gimsta iš sutuoktinių didelio troškimo surasti džiaugsmo pilnatvę, ji dažnai žlunga dėl to, kad tas troškimas nepatenkinamas. Paradoksalu, visi santuokoje siekia džiaugsmo ir visa įtikinamai žada džiaugsmą santuokoje, tačiau daugelio santuokos sandora nesunkiai išyra.
Kodėl vis daugiau santuokų žlunga? Be to, ar galima sakyti, kad santuoka pavyko vien dėl to, kad sutuoktiniai išliko ištikimi vienas kitam iki pabaigos, nors santuokiniame gyvenime neišgyveno meilės džiaugsmo? Kitaip tariant, ar sutuoktiniai gali išgyventi santuokos pilnatvę tiesiog būdami ištikimi, ar vis dėto būtina dar ir kur kas gilesnė bei radikalesnė ištikimybė, suteikianti jų santuokiniam gyvenimui skonio?
Šiandien atsiskyrimų ir skyrybų staiga pagausėjo, palyginti su keliais dešimtmečiais anksčiau, bet nesakoma, kad visos praeities santuokos buvo laimingos, nes truko „kol mirtis mūsų neišskirs.“ Galbūt santuokos sandora buvo taip sudvasinta ir sumoralinta, kad vienas iš jos esminių pradinių elementų buvo nustelbtas. „Santuokoje puoselėtinas meilės džiaugsmas. Malonumo siekimas, tapęs viską nustelbiantis, užsklendžia mus siauroje aplinkoje ir neleidžia rasti kitų pasitenkinimo būdų. Džiaugsmas, priešingai, didina gebėjimą mėgautis ir leidžia paragauti įvairios tikrovės, taip pat ir gyvenimo tarpsniais, kai malonumas užgesęs.
Todėl šventasis Tomas Akvinietis sakė, kad žodis „džiaugsmas“ vartojamas širdies platumui pažymėti. Santuokinis džiaugsmas, išgyvenamas net tarp skausmų, verčia pripažinti, kad santuoka yra būtinas džiaugsmo ir vargo, įtampos ir atvangos, kančios ir išlaisvinimo, pasitenkinimo ir troškimo, susierzinimo ir malonumo derinys, tačiau visada kelyje į draugystę, kuri skatina sutuoktinius rūpintis vienas kitu: jie vienas kitam padeda ir tarnauja“ (AL 126).
Tad kaip puoselėti bei palaikyti meilės džiaugsmą ilgoje ir dažnai monotoniškoje santuokinio gyvenimo tėkmėje? Ar užtenka paprasto abiejų sutuoktinių įsipareigojimo? Ar jų valios bei pastangų gana jų meilės santykio džiaugsmui atgaivinti? Tai – klaidos, ardančios daugelio porų santykį ir vedančios į dramatiškus bei neretai paradoksalius būvius. Būtent ne valia, bet „grožio dvasingumo“ pajauta leidžia sutuoktiniams suvokti bei branginti kito „didelę vertę“. „Grožis – kito didelė vertė, nesutampanti su jo fiziniu ar psichologiniu patrauklumu, – leidžia mums paragauti to asmens sakralumo nejaučiant valdingo poreikio turėti.
Vartojimo visuomenėje estetinis jausmas nuskursta ir todėl džiaugsmas išblėsta. Viskas egzistuoja tam, kad būtų perkama, turima ir vartojama, – taip pat ir asmuo. Švelnumas, priešingai, yra meilės, kuri išlaisvina iš egoistinio troškimo turėti, apraiška. Jis verčia mus tartum virpėti nepaprasta pagarba kitam asmeniui ir baimingai stengtis jam nepakenkti ar neatimti jo laisvės. Meilė kitam taip pat apima troškimą kontempliuoti ir branginti tai, kas asmens būtyje gražu bei šventa ir yra už mano poreikių ribų. Šitai man leidžia siekti jam gėrio net tada, kai jis negali būti mano ar kai tapo fiziškai nepatrauklus, agresyvus ir erzina. Todėl nuo meilės, dėl kurios kam nors patinka kitas žmogus, priklauso, ar jis duos ką nors dovanai.
Estetinis meilės patyrimas reiškiasi kontempliuojančiu žvilgsniu, laikančiu kitą tikslu kaip tokiu, taip pat tada, kai jis yra pasiligojęs, pasenęs ar stokoja juslinio patrauklumo. Branginantis žvilgsnis labai svarbus ir jo šykštint paprastai padaroma daug žalos. Ko kartais sutuoktiniai ir vaikai nepadaro, kad į juos būtų atkreiptas dėmesys ir atsižvelgta! Daug žaizdų atsiranda ir krizių kyla tada, kai nustojame vienas kitą kontempliuoti. Būtent tai išreiškiama šeimose girdimais skundais ir padejavimais: Mano vyras į mane nepažvelgia, atrodo, kad aš nematoma. Pažiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu. Mano žmona į mane nebežiūri, dabar mato tik savo vaikus. Namie niekam nerūpiu, niekas manęs nemato, tarsi manęs nebūtų. Meilė atveria akis ir įgalina pamatyti, be visa ko, koks vertingas yra žmogus“ (AL 127–128).
Džiaugsmas nėra priedas, priklausantis nuo šeimos situacijos. Tai – esminė šeimos tapatybės dalis. Kai džiaugsmo stinga, šeimą arba ištinka krizė, arba ji kamuojasi diena po dienos. Reikia tikro ir gilaus dvasingumo, nes „tokį kontempliuojančios meilės džiaugsmą būtina puoselėti. Kadangi esame sukurti mylėti, žinome, jog nėra didesnio džiaugsmo, kaip dalytis gėriu: Duok, imk ir būk sau vaišingas (Sir 14, 16). Didžiausi gyvenimo džiaugsmai, kai galima rūpintis kitų laime laukiant Dangaus. Prisiminkime gražią sceną iš filmo „Babetės puota“, kur dosni virėja dėkojant apkabinama ir pagiriama: „O, kiek malonumo suteiksi angelams!“ Saldus ir guodžiantis yra džiaugsmas, kylantis iš malonumo suteikimo kitiems, iš matymo, kaip jie tuo mėgaujasi. Toks džiaugsmas, broliškos meilės vaisius, yra ne tuščiagarbio ir savanaudžio džiaugsmas, bet to, kuris myli ir kuriam patinka, kad mylimajam gera, – džiaugsmas, kuris išliejamas į kitą, ir jam pačiam tampa vaisingas“ (Al 129).
Tik šitaip gali įvykti tai, kas, anot žmogaus logikos, neįmanoma, būtent džiaugsmo atsinaujinimas „per skausmą. Pasak šventojo Augustino, juo didesnis pavojus mūšyje, juo didesnis ir džiaugsmas nugalėjus. Kentėję ir drauge kovoję sutuoktiniai gali patirti, jog tai buvo verta pastangų, nes per tai jie įgijo kai ko gera, kažko bendrai išmoko arba galėjo geriau vienas kitą įvertinti. Nedaug žmogiškų džiaugsmų yra tokie stiprūs ir dideli kaip tas džiaugsmas, kai du vienas kitą mylintys žmonės pasiekia ką nors, kas jiems kainavo didelių bendrų pastangų“ (AL 130).
Šeimoje
Apmąstykime:
1) Žmonės tuokiasi, nes jaučia didžiulį džiaugsmą savo širdies mylimojo atžvilgiu ir trokšta įgyvendinti su juo ar ja savo gyvenimo svajonę, kuri yra laimė. Kodėl visa tai, kas akivaizdu, ne visada tampa tikrove?
2) Kas yra meilės džiaugsmas santuokiniame bei šeimyniniame gyvenime – idealas ar tikrovė? Koks idealas yra netikras ir koks tikras?
Įgyvendinkime:
1) Esmė yra ne surasti džiaugsmą, bet mokytis tikrai džiaugtis. Kuria prasme turėtume mokytis tikrojo džiaugsmo ir kaip?
2) Kodėl santuokos ir šeimos krizė gali tapti dideliu meilės džiaugsmo šaltiniu?
Bažnyčioje
Apmąstykime:
1) Popiežius Pranciškus dažnai sako, kad pirmutinė Bažnyčios užduotis yra skelbti Evangelii gaudium, nes vien Evangelija atskleidžia tai, kas yra tikrasis džiaugsmas, bei tikrai pradžiugina žmogaus širdį. To skelbimas ne visada akivaizdus. Kodėl?
2) Šiandien labiau nei kada nors anksčiau Bažnyčios pastoracinė veikla kupina džiaugsmo. Ką tai reiškia ir kaip tai gali tapti tikrove mūsų krikščioniškosiose bendruomenėse?
Įgyvendinkime:
1) Šiandien daug jaunų žmonių labai baiminasi tuoktis. Kaip Bažnyčia gali jiems padėti iš naujo atrasti Santuokos sakramente pašventintos meilės džiaugsmą?
2) Kaip Bažnyčia galėtų padėti šeimoms gyventi ir patirti tikrąjį meilės džiaugsmą?
